***

Už tikrus draugus
Turėjo tėvai vienturtį sūnų. Jis linksmai gyveno, laimingai augo, kiek norėjo – valgė ir miegojo. Turėjo ir draugų, kaip jis pats sakė. Kartą jis sutiko puikią mergaitę – vienintelę ir nepakartojamą, tą, kurios ieškoma visą gyvenimą. Ruošiantis vestuvėms, tėvas kreipėsi į sūnų:
– Klausyk, sūneli, tau ir taip rūpesčių pakanka. Duok man savo draugų adresus ir aš juos visus pakviesiu į vestuves.
Sūnus sutiko.
Atėjo vestuvių diena. Dalyvavo daug giminaičių, o jaunikio draugų… nebuvo. Nieko nesuprasdamas, jaunasis kreipėsi į savo tėvą. Į jo priekaištingą žvilgsnį tėvas atsakė:
– Aš pakviečiau visus tavo draugus. Bet vietoje kvietimo į vestuves, aš jiems visiems pasiunčiau prašymus, kad jie tau pagelbėtų. Kaip matai – padėti tau nepanoro niekas…
Tad pakelkime taurę už tuos draugus, kurie visada ateis į pagalbą ir kurie niekada nepaliks mūsų nelaimėje!

Raktažodžiai: , ,

Parašykite komentarą.