***

Už gimtąją kalbą
Įsimylėjo vaikinas kitatautę merginą. Artimiau su ja padraugavęs, nusprendė vesti. Mergina į jo pasiūlymą taip atsakė: „Aš ištekėsiu už tavęs, bet prieš tai tu privalai atlikti man šimtą darbų“. Vaikinas sutiko su iškeltomis sąlygomis ir ėmė vykdyti jos kaprizus. Iš pradžių ji privertė vaikiną užkopti į aukštą ir ganėtinai stačią uolą. Vėliau liepė nušokti nuo tos uolos. Šokdamas nuo stačios uolos vaikinas susilaužė koją. Tada mergina liepė jam vaikščioti ir … nešlubuoti. Ir vardino mergina kaskart vis naujas užduotis: perplaukti plačią ir sraunią upę, parklupdyti įsišėlusį žirgą, nušauti aukštai padangėje skrendantį paukštį…
Taip vieną po kitos vaikinas atliko devyniasdešimt devynias užduotis. Liko vienintelis, paskutinis — šimtasis darbas. Tada mergina jam tarė: „O dabar pamiršk savo tėvą ir motiną, pamiršk savo gimtąją kalbą“. Neilgai galvojęs, vaikinas šoko ant žirgo ir nušuoliavo visiems laikams…
Šis tostas už tai, kad mes niekada nepamirštume savo tėvų, kad niekada neišsižadėtume savo gimtosios kalbos!

Raktažodžiai: ,

Parašykite komentarą.