***

Buvo sunkūs pokario metai. Šeima sunkiai gyveno, dažnai net duonos kriaukšlio trūkdavo. Tada sūnus paklausė tėvo:
Kaip mes toliau gyvensime, tėve? Ilgokai patylėjęs tėvas pasakė:
Sūnau, paimk anglies gabaliuką ir ant sienos didelėmis, gražiomis raidėmis parašyk „TAIP BUS NE VISADA!“
Ėjo metai. Sūnus užaugo, pats sulaukė vaikų. Ir kartą jo vyresnysis sūnus paklausė:
Tėve, kodėl remonto metu neleidai nutrinti šio keisto užrašo ant sienos? Juk mes dabar ne taip jau blogai gyvename: ir mašiną turime, ir televizorių, ir kompiuterį…
Tėvas atsakė:
Dar kartą perskaityk tą užrašą…
Sūnus lėtai ir aiškiai perskaitė: „TAIP BUS NE VISADA!“
Būtent! tarė tėvas. TAIP BUS NE VISADA!
Tad pakelkime taurę už tikėjimą savimi ir savomis jėgomis. Kaip blogai begyventume, taip bus… ne visada. Na, o jeigu gyvename puikiai neprivalome aptingti, atsipalaiduoti, mažinti tempų. Juk taip bus… ne visada!

Raktažodžiai: , ,

Parašykite komentarą.