Liko nuotraukos, rūbai, daiktai, Liko skausmas, širdis sužeista, O gyvent ir toliau privalai, Leidus laikui paguosti Tave.

Aš daugiau į namus nepareisiu, Nebelaužkit man duonos juodos. Valgau mirusių juodąjį vaisių, Jo man žemė pakankamai duos…

Išėjo… iš kur negrįžta niekas, Palikęs svajones, godas, namus… Visiems širdy gėla gili išlieka Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli, Kad sielvartą sušildytų, paguostų, Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.

Gyvenimas – žvaigždė: sužibo ir užgeso.

Tik brangus prisiminimas liko, Juodas gedulas, skaudi rauda. Niekas kitas negalės pakeisti Mylimo Tėvelio niekada.

Žmogus bejėgis Ir gamta, ta visagalė, Prieš juodą nebūtį lemties. Sprendimo jos pakeisti Niekas negali… Dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.

Mirtis ateina ir neklausia, pasiima patį brangiausią – gyvenimą.

Mirtis – durys į gyvenimą.

Tikėk amžinu gyvenimu.