Jus palietė tamsa ranka vėsia,
Dabar jokia užuojauta neguodžia,
Nebent viltis, kad neišnyks dvasia,
Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai…

Ilsėkis žemėje, kurią Tu taip mylėjai.

Mums ašaros vilgo veidą, kai į paskutinį kelią išlydim.

Tavo mirtis skausmu mūsų širdis pripildė.

Su skausmu ir liūdesiu palydime Tave.

Mirtis ateina ir neklausia, pasiima patį brangiausią – gyvenimą.

Tik brangus prisiminimas liko,
Juodas gedulas, skaudi rauda.
Niekas kitas negalės pakeisti Mylimo Tėvelio niekada.

Išėjo… iš kur negrįžta niekas,
Palikęs svajones, godas, namus…
Visiems širdy gėla gili išlieka,
Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.

Amžiams užsimerkė Tavo akys,
Lūpos neprabils jau niekada.
Liko tuštuma, liepsnelės žvakių
Ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda

Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga,
Brangiausi žmonės eina ir palieka…
Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa,
Ir atminty gyvi išlieka.