Ateik – kada tuščia ir šalta, kada temstant iš visų kerčių pradeda kelti galvas prisiminimų šešėliai, kada tyla užgriūva, ir nori šaukti, šaukti, kad ausyse nuo tylos nespengtų.
Ateik – kada rudens rytą lango stiklas verkia, kada paukštis, kuriam nelemta grįžti, kada nublunka visos šventės spalvos…
Ateik – kada kiekvienam lange saulė šviečia, kada širdis nerimsta, gegužio [...]

Laukiu tavo žingsnių,
Laukiu tavo balso.
Laukiu tavo žodžių
Ir šiltų delnų…
Laukiu tavo laiško,
Laukiu tavo juoko,
Kaip stebuklo laukiu -
Nors gerai žinau,
Kad šalia gyvena,
Vasara alsuoja
Paslaptingas, keistas, piktas
Laukime.

Būk apsvaigęs nuo meilės, nuo viso gyvenimo meilės!. Galbūt ir tas didysis stebukladaris Gyvenimas, apsvaigintas meilės kerų, žarsto aušras, siunčia vėjus ir audras, pasivertęs paukščiu, sklando virš mūsų kviesdamas mintimis pakilti į Dangų.

Tu prispausk mane,
kaip atspaudą prie savo širdies,
Kaip atspaudą prie savo lūpų.
Nes stipri, kaip mirtis yra meilė
ir nuožmus, kaip pragaras pavydas.

Kai rytas varvantis aukso lašais
Norėjo paliesti man miegančiai skruostą.
Pabudus išvydau, kad savo laiškais
Nubėrei visą vaivorykštės juostą.
Tuose laiškuose sudėjęs buvai
Neapsakomai trapų vasaros jausmą
Net mėlyną rožę man nupirkai
Kad pajusčiau krūtinėje džiaugsmą…
Kaip gaila, kad vasara baigės staiga
Ir mėlynos rožės tikriausiai jau vysta,
Bet laiškas tavasis ryto rasa
Dar kartkartėm vasaros skoniu pražysta.

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.

Jei myli – skambinki per dieną 100 sykių, tu šauki į ragelį ir šnabždėki tykiai, aistra tu žmogų mylimą svaiginki, maldauk, žadėk, grasinki ir užginki alsiai lūpas ir akis, kai jos kalbės, kai nieko nesakys ir kaklą liemenį tu surakinki rankom – te praregi akli te regintys apanka, mylėki taip lyg tūkstančiai mirčių. Tavęs čia [...]

Mano mylimas vyre, tos žvaigždės, kur skrieja, -
Tai lyg kelias Tau paukščio lemty.
Tu esi mano rytas, kau laimė užlieja…
Rodos, plaka tarp mūsų širdis. Neatsiejami tapo mūsų likimai, -
Be Tavęs jau gyvent negaliu.
Vyre mano, beribiai mūs meilės žvaigždynai
Tapo mano ir Tavo keliu.

Į mūsų gyvenimą ateinantis ruduo
Lai atneša Tau mano šilumą ir meilę.
Tu man esi brangi – negali nieks atstot…
Vien tik pavasarių Tavos jaunystės gaila.

Tu – mano pasakų skliautas žvaigždėtas,
Į kurį lyg į jūrą brendu.
Nepalik širdyje niekam vietos, -
Aš tave paslaptingai jaučiu.
Tu – mano sapno žavingoji paukštė,
Skrydis vyriškos meilės, aistros.
Už beribį artumą, atleiski, -
Mūsų meilė ir laimė plasnos.