Bus pavasariai, skleisis alyvos
Ir sodai pasipuoš baltai
Bus laikas mes kalbėsim žodžiais
O dabar mes kalbame laiškais.

Būk švelni ir tyra
Kaip pirma žaluma
Kaip pavasaris būk,
Tu visų laukiama.
Jei purvu aptaškys,
Tu pabūk lietumi
Jei suklupsi kely,
Tu pabūk savimi.
Jei teks skausmą patirt,
Tu pabūk viltimi,
Jei nebus kuo tikėt,
Patikėk savimi.

Visą laiką reikia, kad tavęs lauktų,
Kad būtų pas ką skubėti iš toli,
Kad kas paglostytų, vardu pašauktu,
Kad akys, o ne žvaigždės šviestų Tau kely.

Tu neliūdėk pažvelgus į pasaulį,
Kur yra daug liudnų veidų.
Visada šypsokis toškį laimės
Ir niekad nepamiršk gerų draugų…

Gęsta žiburėlis lūšnoj tylią naktį,
Blėsta danguje žvaigždutė lyg kokia žara.
Niekad neišblėsta, niekad neužgęsta
žmoguje draugystė, jeigu ji tikra.

Neik priekyje manęs – galiu nesekti iš paskos.
Neik už manęs – galiu niekur nenuvesti.
Eik šalia manęs ir buk mano draugu.

Ženkit saulėtu gyvenimo taku,
Skinkit pačius gražiausius žiedus,
Neškit džiaugsmą ir laimę vienas kitam
Ir būkit neišskiriami draugai – a m ž i n i d r a u g a i!

Draugystė – tai baltas drugelis,
Draugystė – tai žiedas puikus,
Draugystė gyvenimo kelias,
Kuris supažindino mus.

Kaip dažnai mus vadina nevykėliais,
Kaip dažnai mus vadina kvailiais,
O mes einam keliais ir klystkeliais
Ir vienas kitą vadinam draugais.

Kur tu butum
Kur bebutum
Ar Berlyne ar Maskvoj
prisimink mane drauguže,
kad draugavom Lietuvoj
Būk linksmutė,
Kaip saulutė,
Kaip pavasario diena,
Tegul tavo kelią lydi
Džiaugsmas, laimė, šypsena.