***

Tavo gyvenimo prasmė – ruduo.
Lyg lapai krintantys šiurena
Sąsiuviniai tarp tavųjų pirštų.
Lyg paukščiai išskrendantys pakelia
Sparnus tavieji mokiniai į kelią.
Kaskart artojo kantrumu žarstai žinias
Kaip žiemkenčius į jaunas širdis
Ir vis bandai su atkaklumo raktais
Kuklias mintis į laisvę nuskraidinti.
Taip ir klampoja metai po gyvenimo
Takus, paženklintus laukimo.
Laukimo derliaus, to, kurį
Tavi delnai kartų kartoms sodino.
Ir teka dienos kaip spalvotų lapų
Burlaiviais išmargintas vanduo.
Todėl sakau:
„Tavo gyvenimo prasmė – ruduo“.

Raktažodžiai: , , ,

Parašykite komentarą.