Mylintys žmonės papildo vienas kitą ir dėl to patiria pilnatvę. Meilė žmones sujungia iki sielos gelmių.

Mano paskutinis žodis tebūnie: – aš pasitikiu Tavo meile…

Tavo susimąstęs veidas dažnai lanko mano sapnus tarsi lietus naktį…

Kai išsiskiria lietūs, Susitinka upės. Kai išsiskiria medžiai Susitinka paukščiai. Kai išsiskiria žmonės, Susitinka meilė.

Kiek išbarstytų Bučinių karštų! Besaikė meilė Liejasi kraštais. Mes žvakę deginam Dienos metu, Už miršdami, Jog vakarai ateis…

Man reikia tavo balso, kuris paguodžia Man reikia tavo rankų, kurios priglaudžia. Reikia to žodžio valandą alsią Žemė ir dangūs praeis. Bet meilė…

Toks tolimas kelias Nuo mano lig tavo širdies O laimingiausieji tie, kurie laimės neieško…

Aš ilgokai žavėjaus žvaigždėm Ir kentėjau nuo spindulio šalto. Švelnumu pasibeldei širdin, Ir nuo šiol tau vienam ji atverta.

Sakyk, kodėl skubi akis nuleisti, Kada Tave kas kartą sutinku, Norėčiau Tau į širdį pasibelsti, Tačiau, matyt, pataikau ne laiku.

Kai tamsią naktį kris žvaigždutė – ištieski ranką ir pagauki ją, nes vietoj jos gal bus širdutė kuri karštai mylės Tave…