Pasidalinkim du kelius – ir nieko nereiks dalintis..
Ir niekada nebeužklius už tavo žodžių mano mintys..
Galbūt tada nebesopės labiau, nei ištveriu nešaukus..
Galbūt tada neberūpės paliesti pirštais tavo plaukus..
Gal ašara ištirps, išdžius kadais širdy ledu sustingus..
Pasidalinkim du kelius ir suvaidinkime laimingus..
Kodėl tu taip padarei
Kodėl?
Aš to nesuprantu
Kaip taip galėjai.
Aš tave mylėjau ir tikėjau.
Tu man kartojai, kad myli mane,
Aš tavim tikėjau.
Maniau, kad myli mane.
Bet tai buvo netiesa.
Kodėl tu man melavai?
Aš nesuprantu to.
Kodėl tu žaidei mano jausmais?
Tu mane skaudinai
Bet vistiek aš tave myliu
Kodėl, tu taip pasielgei su manim?
Aš to ne niekaip nesuprantu..
Kodėl tu taip padarei?
Kai žodžiai tampa tušti, o akys kalba tyla
Man liūdna žiūrėti į jas
Ir matyti skausmą ir liūdesį tavo veide,
Taip liūdna prisiminti, kas vyko tada,
Kai lijo lietus ir buvome kartu,
Kai mylėjome vienas kitą
Ir viskas atrodė gražu
Kol mūsų meilė nežuvo,
Tame šaltame, išdavystės lietuje.
Mylėjau tave, bet tau to nereikėjo.. Ir tu tą gražų jausmą sunaikinai.. Visam laikui.. Ir kurio pamiršti aš negaliu.. Mylėjau, Myliu ir Mylėsiu tave.. Nors tu ir sunaikinai mūsų meilę amžiams..
Netekau aš tavęs,
Ir nesupratau,
Bet dabar aš gyvenu toli,
Ir mes vėl esame pikti.
Negrąžink man išmėtyto laiko,
Išbarstytų dienų negrąžink.
Tik, maldauju, į ateitį einant,
Paskutinės vilties neatimk.
Nebevaikščiok keliais praradimų,
Neberink sudaužytos širdies,
Tai, kas liko paliki likimui
Gal kiti ją surinkti padės.
Ji nėra iš trapaus porceliano,
Gal visas suklijuosiu šukes.
Ji stipresnė, nei daugelis mano
Tiktai tu atitrauki rankas.
Negrąžinki išvogto gyvenimo,
Eik savų paklydimų takais
Ir paliki man pasaką menamą
Kažkada išrašytais vardais.
Aš iškeisiu ramybę į vėtrą,
Kad ir vėl [...]
Sunku prarasti, sunku atrasti, bet dar sunkiau žinoti, kad turi, bet nerandi..
Nei žodžiu, nei minčių.. Nieko.. Tuščias baltas popieriaus lapas tik krauju pasruvusi širdis..
Neklausk, nežinau kodėl taip parašiau, gal tiesiog taip jaučiau..
Nekenčiu tavęs ir tų rankų, kurios mane lietė..
Nekenčiu tų lūpų, kurios taip saldžiai mane bučiuodavo..
Nekenčiu tų kerinčių akių, kurios į mane žiūrėdavo..
Nekenčiu visko, kas susiję su tavimi..
Tu sudaužei mano širdį į begalę smulkių šukių,
Kurios dabar jau niekam nebereikalingos..
Kaip kartais sunku , kad esi..
Kaip liūdna kai nieko šiam pasaulyje tu neturi..
Kaip plyšta širdis, kai norisi apkabinti, bet negali..
Paprasčiausiai neturi ką..
Atrodo viskas pasikeičia..
Kažkas atsiranda, bet dingsta kaip žvaigždės ryte..
O tu tik liūdi ir tyli..
Tik tu žinai ką iš tiesų jauti..
O jauti tą keistą šaltį viduje..
Jauti, kad tavo širdis vis labiau virsta bloga..
Tavo siela pykčio [...]