Tau dovanoju tai, ko niekas kitas neišgirs, kas neliesta visai, tai – meile plakanti širdis.

Tavo atodūsyje suvirpa medžio lapas,
Tavo malonė suteikia upėms kryptį, todėl jos teka.
Tavo galia išskleidžia žiedą:
atsiveria gėlės esmė -
pasididžiavimas jos ir melodija,
jėga jos ir būties prasmė.

Meilė gimsta iš malonumo žiūrėti vienam į kitą.
Meilė bręsta iš būtinybės nuolat matytis.
Galiausiai išsiskirti tampa neįmanoma.
Tokia yra meilė.

Mano kojos moka bėgti – tik dėl tavęs.
Mano kojos moka šokti – tik dėl tavęs.
Mano širdis smarkiai plaka – tai dėl tavęs.
Mano akys regi tave.
Mano mintys sukas apie tave.
Tu – mano meilė, myliu tave.

Kol su tavim bus bent vienas saulės spindulys, būsiu aš.
Kol tau čiurlens bent vienas šaltinėlis,
kol tau bent vienas medis lapais vėjyje šlamės,
tol mano žodžiai glamonės tave, tol tau skambės.

Kaip aš tave myliu?
Mano meilė nepasibaigia net nusigręžus angelams.
Tai lyg alsavimas, šypsena ir ašaros,
tai viskas ką gyevnime mačiau…
Ir jeigu Dievas panorės,
aš po mirties mylėsiu dar karščiau.

Mylėsiu tave visada – šokantį, dainuojantį, skaitantį, kuriantį, planuojantį, besiginčijantį…
Mylėsiu tave suirzusį ir nuvargusį, drąsų ir išsigandusį, linksmą ir paniurusį, gerbiamą ir apgailėtiną…
Mylėsiu tave bet kokiu oru – visada.

Prabėgo metai, tarsi rūkas kloniais,
Tarsi daina vakare sutemų.
Nuskriejo jie tarytum pienės pūkas,
Pribarstė plaukus žiedlapių baltų.
Jų buvo ir prasmingų ir laimingų,
Jų buvo tarsi akmenys sunkių.
Užtat šiandieną iš širdies Jums linkim
Daug, daug laimingų metų ir ilgų.

Kiekviena karta saulei nusileidus, Paskestu as graziuose sapnuose, Tu begi auksinius plaukus paleidus, Tutirpsti meiles svajose…

O mylimas drauge, kiek daug padariau, kad gyvenimas butu blogesnis-ir pykau ir rekiau ir matyt nemaciau-uz gyvenima tu man brangesnis.