Gražesnio žodžio nerandu
Už paprastą lietuviškąjį “ačiū”,
Kurį išmokėt pamokų metu
Tarsi burtažodį, atėjusį iš bočių.
Dar padėkot norėjau už žinias,
Už šilumą, už rūpestį, už meilę,
Už tai, kad man padėjot save rast,
Išmokėt nepalūžt, padarius klaidą.

Kuo daugiau išdalina kitiems,
Tuo labiau praturtėja pati.
Skleidžia šilumą savo visiems,
Neša žiburį šviesų kely.
Kas ji?
Mokytojo širdis.
Kviečia augti dvasia ir protu,
Moko būti pačiu savimi,
Ji vis žadina laisvę žmonių,
Ji vis ten, kur vaikystė žavi.
Kas ji?
Mokytojo širdis.
Jai vis lemta sutikti mažus,
Prisirišti prie jų ir pamilt,
Užauginti jaunystės sparnus
Ir paspaudus rankas išsiskirt.
Kas ji?
Mokytojo širdis – jūsų širdis.
Didžiuojuos, kad jūsų buvau mokinys.

Metus skaičiuojat
Nuo rugsėjo lig rugsėjo.
Dalinate save
Nuo abėcėlės lig brandos.
Kiek daug likimų
Astromis žydėjo,
Kiek daug sidabro smilkiniuos…
Nauja ugnim vėl tavo akys šviečia,
Skambučio aidu
Virpant širdyje…
Tu privalai juk
Būti Prometėjum
Su kiekviena
Ateinančia diena.
Galbūt todėl
Nesensta Jūsų Laikas,
O Jūsų žodžiuose
Tėvynė ir Taika…
O juk visiems visiems
Tų žodžių reikia,
Kuriais prasideda pirmoji pamoka…