Kiekvienam gimusiam angelui Dievas užrašo ant delno LAIMĘ, ant lūpų palieka MEILĘ, širdy TIKĖJIMĄ, akyse VILTĮ. Lai Tave visad globoja mažas Angeliukas.
Jei gavai šį tekstą, žinok jog kažkam esi be galo brangus.

Pro mokyklos langus vaikystė staiga prabėga
Jos ilgos pamokos baigėsi vis viena
Mokykloj patyrėm tiek džiaugsmo ir laimės
Ir štai mes išeinam visai jau suaugę.
Po laiko tu jau supranti, kad pasibaigė jaunos dienelės, juokas, išdaigos visų,
Kad atėjo tavo tas gyvenimas, kad nebepamatysi jau draugų.

Prirašėm sąsiuvinius,
Perskaitėm knygas.
Netyčia juoką išbėrėm
Prie klasės slenškčio.
Vienas kitam pažvelgiam i akis,
Nepasakytų žodžių išsigandom..
Suvirpo pirštai nejučia,
Kai atsisveikindami ranką spaudžiam.
Jau eisim?! Taip greit?!-
Dar patylėkim..
Beviltiškai nusvyra baltos tulpės,
Ant suolo, kuriame vaikystę piešėm..

Nors proto aukštumų aš niekada ir nepasieksiu,
Nors išradimai, mokslas – ne mana sritis,
O nuo tiksliųjų mokslų atkakliai aš bėgsiu,
Bet mano kelias, mano viltys, ateitis.
Nė kiek ne prastesni nei įžymių profesorių,
Nė kiek ne mažesni nei mokslininkų šių.
Ir nesvarbu, kokia mana profesija,
Svarbiausia tai, jog aš ŽMOGUS esu..

Tavojoj gyvenimo knygoj
Dar puslapių daugel tuščių.
Reikės juos visus prirašyti
Darbais, širdimi ir žodžiu,
Kad noriai ją imtų skaityti
Kurie po tavęs jau ateis,
Už tavo klaidas ir dvejones
Norės tave kaltint ir teist..

Nenuorama, peštukas, sėdėdavau gale
Ir grauždamas pieštuką, trugdžiau kam nors šalia.
Kelnaitės paraitytos, kišenėje akmuo,
Apkultas apdraskytas vėl grįždavau namo.
Nė velnio nebijojau, pripratęs prie lazdų,
Tvirtai laikiaus ant kojų, ėjau pešiaus už du..

Mokykloje vieni vargai,
Mes mokytojams esam lyg vergai,
Jie nesupranta mūsų bėdų,
Ir verčia bėgt iš pamokų..

Sudie, pradinės klasės suole,
Sudie ir tau skambuti,
Ne visada norėjai tu
Man tikras draugas būti..