Pražydo gėlės, Gamta atsigavo, Pamačiau tave, Ir širdis suprato. Nereik man kitų, merginų gražių, Man reik tavęs, noriu būti kartu.

Pajausk, tavęs kažkas be galo laukia, Ir ten kur nėra tavęs nyku, Nežydi sodai ir laivai neplaukia, Už horizontų mėlynų. Kur nėra tavęs ten bijo paukščiai skristi, Sustoja upės, skeldėja kalnai, Pasvyra paukštis pasiruošęs skristi Suakmenėja išskleisti sparnai..

Kažkas man pasidarė Tikriausiai aš sergu Nes vos tave pamačius Iš karto paraustu Širdele smarkiai plaka Ir seilės ima tįst Tave pašaukt norėčiau Bet negaliu išdrįst Buvau net poliklinikoj Dėl šitų sopulių Ir daktaras nustatė Kad aš tave myliu..

Aš atbėgau tam, kad pasakyčiau tai, ką tu ir taip senai žinai Noriu, kad žinotum: aš mylėjau, tebemyliu ir žadu mylėti amžinai.

Mėnulis pašvietė pro langą Į tavo spindinčias akis, Tau savo širdį dovanoju… Tešviečia ji tau per naktis!

Zinok kad meile aukso perlas, zinok kad meile paslaptis, zmogus be meiles aklas vergas, o ir gyvenimas tartum naktis..

Atsalo ant stalo kava, Uzmigo man meile visa, Mano sirdis dziaugsis ir dainuos,
bet niekas to nesuzinos…

Saukiu per miegus tavo varda. Sanuoju, kad mes ir vel kartu. Jauciu as vel ta pati jausma, kad be taves gyvent as negaliu!!!

Be meilės planeta tuščia, be meilės dustame nakčia, be meilės šalta ir žvarbu, juk tai, tikiuosi, suprantame mes abu.

Drugeliui reikalingi sparnai, ledkalniui – šaltas vanduo, o man – TU!