Tu, prisimink, ką man sakei,
Snaigės nukris, o meilė nedings.
Kita diena, kiti jausmai,
Širdis kaip ledas sustings.
Nes be tavęs labai šalta.
Aš mintyse verkiu.

Aš verkiu.. Pagalvė jau permirkus nuo ašarų, o Tau tas pats. Nieko skaudesnio būti negali, tik tavo abejingumas ir nejausmingumas. Mane pažeminai ir įskaudinai, o dabar tau nerūpiu visiškai. Maniau, kad myli mane, bet pasirodo klydau.

Tu žinai, kad be tavęs miegoti negaliu, tu žinai, ką aš tau jaučiu, tu žinai, kad myliu tave daugiau už viską pasaulyje, tik tu mane palikai ir nebesugrįžai, pasiilgau tų dienų, su kuriomis atsikeldavom abu, pasiilgau tu akių, kurios kiekvieną rytą žiūrėdavo į mane, pasiilgau tavo lūpų, kurios bučiuodavo mane visą laiką, bet pasiilgau ir [...]

Kodėl aš vėl įskaudinau tave?..
Kodėl aš vėl meluoju sau..
Kodėl liežuvis man gi nenutrūksta!!
Kodėl !.. Kodėl !!.. Kodėl !!..
Kodėl aš miego nebenoriu
Ir mintys sukasi aplink.
Jos graužia mano širdy..
Ir gerai, tegul nelieka nieko!!
Prakeiktas aš..
Nelemta gal..
Bet pasiduot neketinu visai!!
Paukštis ne tam sparnus įgavo,
Kad vaikščiotu žeme jisai.
Aš tas kuris nepasiduos!!
Aš pasaulį tuoj pakelsiu!!
Bet nepasiduosiu..
Nesulauksit.

Atleidimas tai toks dalykas, kai žmogus myli,
Atleidimas svarbus netik susipykus, bet kiekvieną minutę brangus
Ir jei abejoji ar žmogus atleis, pagalvok tu gerai..
Ar geriau tau priešą turėt ar draugą arčiau širdies..

Nužudyk mane lėtai ir švelniai..
Nužudyk be skausmo..
Be gilių jausmų..
Nužudyk!..
Taip bus geriau..

Jei aš nenoriu – nepriversi, pamilt tave man bus kančia. Ir praeities nesugrąžinsi, geriau prašau – pamiršk mane. Širdis laisva kaip laisvas paukštis, ji veržiasi tiktai aukštyn. Nepyk, prašau – taip buvo lemta, netempki tu manęs žemyn..

Pilkam rūke paskendę miesto gatvės,
Tušti langai ir durys atviros namų.
O languose matau, kaip žiba piktos akys,
Bijau net sukrutėt, ir darosi baugu.
Kodėl aplink tylu, kodėl čia tuščios gatvės,
Kodėl aš vienas tarp tų žibančių akių.
Kodėl man rankos dreba, tarsi sulaukusios senatvės,
Bandau pabėgt, bet vis parpuolu ir klumpu.

Nors tik praėjai ir pasakei vos kelis žodžius, viską sugadinai.. Sugadinai tai, ką mes kūrėm labai ilgai.. Buvai man labai brangus, tačiau iš brangiausio tapai pačiu nereikšmingiausiu.. Vos kelios minutės ir tu viską sugadinai.. Praradau gyvenimo prasmę ir džiaugsmą, kurį su tavim kūriau labai ilgai.. Gaila.. Prisiminsiu, bet neapkabinsiu, kai skaudės..

Tu turėjai mane, tu mylėjai mane, tu galėjai liesti mane, tu galėjai glamonėti mane, tu galėjai bučiuoti mane, tu galėjai daryti su manim ką tik nori.. Bet tu nutraukei mūsų santykius.. kurie atrodė tokie gražūs ir stiprūs, maniau, jog esam neišskiriami, bet.. klydau..