- Ar žinote kaip atsirado krepšinis? Kartą, senovėje, dievas sukūrė krepšinio lanką. Ir įtaisė jį ant paties aukščiausio kalno. Lankas buvo taip aukštai, kad niekas neįstengdavo įmesti į jį kamuolio. Bet kartą vienas narsus lietuvis įsibėgėjo, pašoko, pakilo aukštai aukštai, taip aukštai, kad beveik pasiekė saulę, ir metė kamuolį. Bet kadangi aukštai saulė šviečia labai [...]

Du gaidžiai susimušė kieme ir vienas nugalėjo. Jis užskrido ant stogo ir ėmė girtis savo jėga ir vikrumu. Gyrėsi ir save garbino vis garsiau ir garsiau. Staiga atskrido erelis, čiupo gaidį ir jį nusinešė.
Tad išgerkim už tai, kad jėga ir kuklumas visada gyventų drauge.

Būk laiminga kai paukščiai sugrįžta,
Būk laiminga kai vasara gėlės pražįsta,
Būk laiminga ir rudenį ir žiemą,
O dar geriau – kiekvieną dieną

Paukštis stiprus – sparnais, o žmogus – draugyste, tad branginkime tai kas šalia mūsų – tikrus draugus.

Mama tvarkosi, įeina duktė ir sako:
- Mama, negaliu žiūrėti, kaip tu vargsti. Einu į diskoteką.
Tad pakelkime taures už geraširdes dukreles..

Tuk tuk.. Kas ten? Giltinė! Na ir kas? Na ir viskas.. Pakelkime tostą, kad niekada neateitų giltinė.

Šią brangią Jums abiems dieną, mes norėtume palinkėti.. Taurės sklidinos Meilės eleksyro, kad jos užtektų dar ilgam.. Dubenio aistros ledines, kad šildyt aistrą kūnais reiktų.. Ir daug daug juoko, kurio užtektų kiekvienam kas vertas..

Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė. – Aišku, aš esu reikalingesnė – sako Meilė. – Ko vertas būtų gyvenimas be manęs? – O ko verta Meilė be ištikimybės? – Prieštaravo šioji. – Vaikeliai, – įsikišo Fantazija. – Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų. Tad pakelkime taures už Fantaziją.

Vienas asilas apsimetė liūtu. Užsimetė ant savęs liūto kailį ir ėmė išdidžiai vaikščioti. Iš tolo jis ėmė kelti baimę, net privertė bėgti avių bandą. Bet papūtė stiprus vėjas, kailis nukrito ir apgavystė išaiškėjo. Žvėrys užpuolė asilą ir sumušė. Pakelkime bokalus už tai, kad nebūtume nei liūtais, nei asilais, o išliktume patys savimi!