Jie niekur – tie praėję metai
Nenueina,
įsiterpia į širdį,
Kaip dirvožemin
Susigeria lietus,
įsismelkia į sąžinę,
įsipina į dainą,
Plaikstydami
Ne vien prisiminimų
Ir atodusių skutus…

Tegul gimtadienis naujų jėgų širdy pasės ir pakylės, lyg laisvas vėjas, ieškot gyvenimo žvaigzdės!

Tiktai rožiu žiedų,
Tiktai linksmų valandų,
Tiktai saulės šviesos
Ir laimės saldžios
Gimtadienio proga Tau linki …

Tebūna visko. Visko žmogui reikia,
O kad laimingas būtų – tiek nedaug.
Jei nori, kad sėkmė ateitų,
Tu garsiai, garsiai ją pašauk.
Ir nebijok nusišypsoti žmogui,
Rimtumo jau ir taip gyvenime gana,
Tuomet pasaulis geras pasidaro,
Ateis ir laimė lyg šviesi diena.

Ilgai svarsčiau ko reikia palinkėti,
Ko trokšta kūnas,siela ir jausmai,
Kad neužgožtų laikmečio pelėsiai
To tikslo,kam šioj žemėj gyvenai!
Daug daug dar vasarų žieduotų
Sveikatos,džiaugsmo,laimės didelės,
Ilgiausių metų ir skambiausių posmų
Tegul likimas dar nepagailės.

Kad laime žėrintys šaltiniai
Pasiektų džiaugsmo upelius,
Kad rasos tyros, krištolinės
Bučiuotų žiedlapius švelnius !
O jie, prie skruostų prisiglaudę,
Pajutę virpėsi širdies,
Viliotų žengt į erą naują,
Kur gėriu upės išsilies…
Kur praeitis giliai nuskendus
Negrįš pro tiltus užmaršties.
Džiaugsminga šypsena ant veido
Ir rankos sveikinti išsities:
Tegu Tavieji jubiliejai
žiedais pavasariu praskrieja !

Dienos barstė džiaugsmo žiedlapius,
Kaip rudens lapai krito rupesčiai,
Kaip vanduo upėje nuskambėjo metai
Negrąžinamai užvertėt dar vieną savo gyvenimo
Knygos puslapį.
Tegul skausmai ir rūpesčiai praeina,
Tegul vargus nuplauna tekantys vandenys,
Tegul Jus lydi maži šešėliai ir didžiulė šviesa,
Tegul niekad Jums netrūksta didelės kasdieninės laimės.

Tie metai su vėju praskriejo,
žydejo gražiausiais žiedais,
Bet viskas taip greitai praėjo,
Beliko tik šviesūs sapnai.
Beliko dienos niūrios ir nuobodžios,
Ir kasdienybės prislėgta širdis.
Kuri taip trokšta laimės ir paguodos,
Kuri vaikystės ilgisi dar vis.

Tie metai viesulais praūžia, nesustoja,
Dienų laivai paskęsta praeity.
Ateina vasaros, o smilkiniai šarmoja,
Darbų našta kas dieną vis sunkyn.
Girdi, kaip krinta obuolys prinokęs,
Tai jis – pavasario prasmė gili.
Draugų veiduos Tava jaunystė juokias,
Nėra senatvės šitame kely.

Mes laimės palinkėsim Tau,
Nors kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos…
Nei šalnos rudenio, nei šiaurės vėjo gūsiai
Tavo gyvenimo kelių tegu neblaško niekados.